Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie asimiliaciją

Autorius: Gintaras Furmanavičius Šaltinis: https://www.respublika.lt/lt/n... 2023-10-28 14:22:00, skaitė 423, komentavo 1

Įvairūs ekspertai per visas įmanomas tiesą, tik tiesą ir nieko daugiau platinančias žiniasklaidos priemones kasdien mums pasiūlo po naują receptą, kuris dar prieš gerą dešimtmetį būtų elitinis kelialapis į psichikos ligas gydančias įstaigas.

Dirbtinė mėsa, 3D spausdintuvu atspausdinta lašišos filė, sojos pienas, gurmaniški svirpliai, žaliasis pėdsakas, Lietuva kosmoso užkariautoja ir daugelis kitų, kuriems išvardinti neužtektų viso šito ilgo teksto. Dažniausiai mes, gimę sovietmetyje ir panašių kvailysčių apie pasuktas upes ir apgyvendintą Mėnulį prisiklausę dar jaunystėje, nusijuokiame ir nereaguojame, nes baigiame prie to priprasti.

Ir be reikalo, nes skirtingai nuo mūsų jaunystės laikų, dabar tokiais tekstais yra programuojama progresyvia save vadinanti visuomenės dalis, kuri jau senokai atpratusi naudoti vis labiau besiatrofuojančias savo smegenis ir tikinti viskuo, ką jai sako gerai apmokėtas mokslas ir reklamos pinigais nupirkta žiniasklaida.

Štai jums naujas pavyzdys, kurį viename teisingame portale pateikia tūlas Vilniaus universiteto docentas Daumantas Stumbrys.

Jis teigia, kad jei norime, „jog Lietuvos gyventojų skaičius liktų toks pat, per kelis dešimtmečius reikėtų įsileisti šimtus tūkstančių migrantų arba versti moteris gimdyti vidutiniškai po tris, keturis ar penkis vaikus, o tai - nerealu". Taigi, pasak jo, turime susitaikyti, kad Lietuvos populiacija trauksis.

Atkreipiu jūsų dėmesį į alternatyvas: arba įsileisti, arba versti.

Prievartos variantą galime iš karto atmesti. Neįsivaizduoju, kaip galima tokioje, nežiūrint vieno banko klerko pezalų apie klestinčią Lietuvos ekonomiką sunkiai gyvenančių žmonių valstybėje priversti moteris gimdyti. Turėti vaikų jaunai šeimai jau darosi prabanga. Lieka antrasis variantas - plačiai, kaip kažkada padarė Angela Dorothea Merkel, atverti Lietuvos duris visokiems atvykėliams, kas lėtai, bet užtikrintai jau kelis metus sėkmingai vyksta.

Kam pastaruoju metu tenka vaikščioti Vilniaus gatvėmis, tie tikriausiai jau pastebi, kad rusiškai kalbančių žmonių mieste beveik tiek pat, kiek buvo praėjusio amžiaus devyniasdešimtaisiais. Beje, gal kas žino, kodėl Ukrainos pabėgėliai visi kaip vienas kalba okupantų kalba? Gatvėse yra ir vis daugiau egzotiškos išvaizdos žmonių, o įsėdus į Bolt'ą gali susikalbėti visomis pasaulio kalbomis, išskyrus lietuvių. Taip pat mūsų jau nebestebina ir sklandžiai lietuviškai kalbantis juodaodis.

Kaip visi žinome, gyventojų populiacijos kaitą lemia trys pagrindiniai veiksniai: gimstamumas, mirtingumas ir migracija. Gyventojų senėjimo procesai, kurie vyksta visose Vakarų valstybėse, daugiausiai susiję su tuo, kad bent jau iki pseudopandemijos gerėjo žmonių sveikata, gyventojai ilgiau gyveno.

O kitas svarbus veiksnys - sparčiai mažėja gimstamumas arba jis yra santykinai mažas, neužtikrinantis tautos išlikimo. Norint, kad mes išliktume, paskaičiuota, jog kiekviena moteris turėtų turėti bent po du vaikus.

Statistika negailestinga: pernai, tai yra 2022 metais Lietuvoje gimė tik 21,9 tūkstančio kūdikių, o tai yra 1,4 tūkstančio arba 5,9 procento mažiau, negu 2021 metais. Sunku suvokti ir patikėti, bet šiais gimstamumo skaičiais artėjame prie gimstamumo rodiklių, Lietuvoje fiksuotų Antrojo pasaulinio karo metu.

Dar juodžiau viskas atrodo, kuomet palyginame gimstamumo ir mirtingumo rodiklius, kuriuos skelbia Valstybes duomenų agentūra: 2021 metais gimė 23,3 tūkstančio, o mirė 47,9 tūkstančiai gyventojų. Ta pati negailestinga statistika teigia, kad Lietuvoje vienai reproduktyvaus amžiaus moteriai tenka vos 1,32-1,34 vaiko.

Anot demografų, gimstamumo kritimas Lietuvoje akivaizdžiai per didelis ir net niūriausiose prognozėse jis nebuvo toks.

Kaip į tai reagavo mūsų politikai? Kaip visada - niekaip. Juk jų kadencija neilga, o nors gimstamumas ir menko, bet gyventojų šalyje nemažėjo. Daugiausia dėl ukrainiečių pagausėjimo ir dėl dalies emigrantų sugrįžimo.

Praėjusiais metais į tėvynę grįžo 14 352 Lietuvos piliečiai, išvyko - 12 697, rodo Migracijos departamento turima statistika, kuri kaupiama remiantis Gyventojų registro duomenimis. Daugiausiai lietuvių sugrįžo po Brexit'o iš Jungtinės Karalystės. Vasaros pradžioje Lietuvoje taip pat gyveno daugiau nei 70 tūkstančių ukrainiečių, kurie leido kompensuoti gyventojų skaičiaus mažėjimą.

O dabar pažvelkime į visą šią situaciją kitu kampu. Ar jūs pastebėjote, kaip pastaruoju metu šios viską naikinančių neobolševikų, prisukamų komjaunuolių ir netirpstančių besmegenių šaikos kadencijai artėjant į neišvengiamą pabaigą, yra stumiamas taip vadinamas partnerystės įstatymas, dėl kurio iš niekur atsiradusi Laisvės partija yra pasiryžusi net koaliciją sugriauti? Aš matau čia labai aiškų loginį ryšį, bet prieš paaiškindamas jį, noriu žengti žingsnį į šoną.

Viename mokamame informacijos šaltinyje (taip, yra nemažai informacijos šaltinių, kuriuos aš mielai prenumeruoju, bet tai jokiu būdu ne Lrytas, Delfi ar 15min) radau labai įdomią mintį, kurią, paisydamas autorinių teisių ir gavęs autoriaus leidimą, pabandysiu persakyti savais žodžiais.

Kalba tame tekste buvo apie visus tuos civilinių partnerysčių, Stambulo konvencijų ir kitų transhumanizmo idėjų skleidėjus, kuriems akivaizdžiai trūksta žinių apie šią ideologiją, tačiau ji tapo jiems sava dėl jų pačių pažeidžiamumo. Teksto autorius labai taikliai pastebėjo, kad išlikimo kovoje jie, be nesibaigiančio amžino nepasitenkinimo savo situacija neturi jokio konkurencinio pranašumo prieš kitus visuomenės atstovus ir jų grupes.

Tekste buvo pastebėta, kad nepatrauklūs, ligoti, tinginiai, šiaip negražūs žmonės, kuriems sunkiau susirasti partnerį, su kuriuo galėtų susilaukti vaikų ar homoseksualizmą propaguojantys tipai pasąmoningai suvokia, kad išvaizdūs vyrai ir ilgakojės žavios moterys bei pilnavertės ir laimingos šeimos yra jų tikrasis konkurentas ir puolimo taikinys. Ypač šeimos.

Atkreipkite dėmesį į tai, kai skaitysite jų tekstus ar matysite jų pasisakymus. Juk jau ir kvailam aišku, kad jų iki gyvo kaulo nuvalkiota „tolerancija" galioja tik į vieną pusę: mes turime būti tolerantiški jų užgaidoms ir reikalavimams, tačiau kitokia mūsų nuomonė niekada nebus toleruojama.

Grįžkime prie demografijos. Ar prisimenate tokį bolševikų naudotą terminą „tautų asimiliacija"? Visuotinė lietuvių enciklopedija asimiliaciją aiškina taip: vienos etninės grupės ar tautos susiliejimas su kita perimant šios kalbą, kultūrą, nacionalinę savimonę.

Anais gūdžiais tarybiniais laikais tai reiškė tautų Tarybų Sąjungoje išnykimą ir visų jos gyventojų virtimą viena tarybine liaudimi. Prabėgo mažiau, nei pusė amžiaus ir ratas apsisuko. Mes ir vėl girdime apie skirtingų kultūrų integraciją. Jungtinių Tautų kartu su Švabo Pasaulio ekonomikos forumu parengtoje „2030 metų Tvaraus vystymosi darbotvarkėje" pripažįstamas teigiamas imigrantų indėlis bei jų teisė gyventi teisingame, lygiateisiame, tolerantiškame, atvirame ir socialiai įtraukiame pasaulyje, kas skatina greitą tokių mažų tautų, kaip mes išnykimą. Kas ir būtų aukščiau minėta asimiliacija.

Tik toje mišrainėje jau nebeliktų dedamosios „lietuviai". Tam tikslui pasiekti ši mūsų globalistams pataikaujanti ir iš jų rankos mintanti valdžia padarys viską, ką lieps balsai iš aukščiau: stums konvencijas, įstatymus, kurs mistines Gerovės valstybes ir tuo pačiu apkraus mus naujais mokesčiais ir papildomai apmokestins mūsų turtą, taip padarydama vis dar vaikus auginančių jaunų šeimų gyvenimą labiau komplikuotesnį.

O mes, sparčiai nykstantys lietuviai, kaip yra sakęs Vincas Mykolaitis-Putinas apie Vasario 16-osios Respubliką „atkūrėme valstybę, o vaikštome joje baugiai ant pirštų galų".

Ir planuojame Vilniuje statyti naują mečetę...