Remigijus Šimašius. Trys Lukiškių paplūdimio pamokos

Autorius: Remigijus Šimašius Šaltinis: https://www.facebook.com/remig... 2020-06-25 18:09:00, skaitė 961, komentavo 5

Remigijus Šimašius. Trys Lukiškių paplūdimio pamokos

Vilmiaus meras masonas, Masiulio su dėžute, artimiausias draugas, liberastas iki panagių, Remigijus Šimašius

Šiandien man atostogos, tad apie Lukiškių aikštės transformacijas šį kartą parašysiu ne kaip meras, o kaip žmogus, kuris skaito knygas, ir šiaip ar taip turi socialinių mokslų daktaro laipsnį. Gal tai padės daliai žmonių atskirti verkiančius šarlatanus nuo tų, kurie iš tiesų tarnauja tiesai ir neverčia kailio pagal poreikį.

Pirmoji pamoka – paprasčiausia ir akivaizdžiausia. Žmonės nori džiaugtis, nori ne tik žinoti, bet ir pajausti, kad turi kuo didžiuotis, ką branginti. Prieš kelerius metus sakiau, kad geriausias paminklas laisvei Lukiškių aikštėje būtų ten besirenkantys laimingi ir laisvi žmonės. Šiandien ir vėl galime pamatyti, kas tai yra.

Aišku, didžiajai daliai žmonių tai tiesiog galimybė pasidžiaugti, pasimėgauti saule, smėliu, fontanu, pabūti su savo vaikais ar su draugais. Tačiau tiesiog ore tvyro ir tai, ką bent jau man labiausiai patinka matyti. Naciai, kurie šalia turėjo būstinę, išgaravo iš mūsų žemės. Sovietai, kurie čia užsibuvo ilgiau, irgi išvaryti ir pūva už Lietuvos ribų. O mes – laimėtojai – esame čia ir džiaugiamės savo valstybe, savo sostine Vilniumi. Galiu įsivaizduoti, kaip Leninas mauzoliejuje iš apmaudo vartosi.

Antroji pamoka. Lietuvos didžiosios partijos yra idėjiniai impotentai. Atsigavimas po pandemijos? Sveikatos sistemos sustiprinimas? Švietimo modernizavimas ugdyti laisvas ir kūrybingas asmenybes ateičiai? Finansų tvarumas po masinio pinigų ištaškymo rinkėjams papirkti? Konstitucinio teismo paralyžius dėl Seimo nesugebėjimo paskirti teisėjus? Aukščiausiojo teismo paralyžius dėl Seimo akibrokšto su atleidimais/paskyrimais? Ne – tai nėra nei valstiečių, nei opozicinių partijų rūpestis.

Jų rūpestis yra kaip neleisti žmonėms džiaugtis ir didžiuotis, kad Lietuva ir jos laisvė laimėjo.

Štai valstiečių vadas Karbauskis jau rezga planus, kaip Seimui įvesti tiesioginį valdymą Vilniuje, kuris, o Dieve, toks nepanašus į gimtąjį kolūkį.

Konservatorių šulai reikalauja skubiai išvežti smėlį iš aikštės, o jų partiečiai aiškina, kad žiemą ledas nebuvo blogai, nes ten žmonės buvo labiau apsirengę (kitą dieną, užmiršę apie talibaną savo pačių širdyse, jie aiškins apie nederamus dalies musulmoniškų kraštų moterų aprangos papročius, bet jiems čia viskas gerai…).

Liberalų sąjūdžio realusis vadas Gentvilas lieja ašaras apie hedonizmo salą Lukiškių aikštėje.

Ne vienas seimūnas, kaip koks Pakistano fundamentalistas akmenų užmėtymo akcijoje, jaučia tiesiog šventą pareigą vienintelei Laisvės partijos atstovei Seime Aušrinei Armonaitei numesti kokią šlykščią vulgarią repliką.

Visa tai man primena istorinius liudijimus apie laikus, kai Abiejų Tautų Respublika buvo užėmusi Maskvą. Kas labiausiai piktino maskviečių elitą? Ogi tai, kad šie Vakarų žmonės klausosi muzikos (!), šoka, valgo veršieną ir šiaip kažkokie per daug laisvi. Vargiai galima labiau, nei tai šiandien daro davatkiniai visų partijų politikieriai Seime, paneigti Lietuvos istorinį paveldą, kai lietuvis buvo tas, „kuriam brangi laisvė ir kuris laikosi Statuto“.

Laukiau, kada valdantieji pasitelks savo institucijas ir tai neužtruko. Valstybinė lietuvių kalbos komisija jau pasijungė apie nelietuviškų žodžių baisumus. Kultūros paveldo taryba apie tai, kaip paveldas yra ne tai, kas yra paveldas, o tai, ką tu jame veiki ir galvoji. Net neabejoju, kad bus ir sunkesnės artilerijos, kuri jau dabar ruošiama, kad sutramdytų maištingąjį Vilnių.

Trečioji pamoka. Mūsų valdantysis elitas posėdžiauja mieste, bet nieko neišmano nei apie miestų istoriją, nei apie urbanistiką. Taip sakau todėl, kad vis iš naujo girdžiu ir girdžiu tą patį argumentą – Lukiškių aikštė yra tragiškų įvykių vieta, todėl gyvenimo šventė čia nedera.

Taip užmirštama, kad centrinėse miestų aikštėse visada vykdavo viskas: komercija, šventės, parodomosios egzekucijos, manifestacijos – viskas, kas susiję su žmonių susitelkimu.

Kad nekalbėčiau tik apie Vilnių, pateiksiu mažesnių miestelių, tiesą sakant, bene kiekvieno Lietuvos miestelio, pavyzdį.

Bene kiekviename mieste ar miestelyje Lietuvoje dvidešimtojo amžiaus viduryje vyko bent du tragiški epizodai. Pirmasis - tai pagrindinėje aikštėje suvaryti žydai, iš kur jie buvo vedami ar vežami į egzekucijos ir totalaus naikinimo vietą. Antrasis – tai išniekinti Lietuvos partizanų kūnai. Kodėl centrinėse aikštėse? Pirmasis – kad visi matytų, kad visi buvę dori komunistai ir jų kolaborantai galėtų išversti skūrą ir tapti naujaisiais doraisiais naciais. Apie detalų to mechanizmą kviečiu paskaityti Timothy Snyder. Antrasis – tam, kad į bažnyčią ar į turgų einantys žmonės matytų gulinčius partizanus ir išsiduotų jų besigailintys.

Dar daugiau – kaip ir 1863 metų sukilėlių, taip ir kitos to meto egzekucijos būdavo daromos ne bet kur, o ten ir taip, kad kuo daugiau žmonių matytų. Kaip dekonstruoja Michel Foucault savo veikale „Discipilinuoti ir bausti“, tai buvo sąmoningai kuriamas makabriškas valdžios teatras, nes valdžia laikėsi ant baimės ir pagarbos jėgai.

Galime grįžti ir prie ATR Maskvoje. Ne tik muzika, šokiai, netinkami valgiai ir „bedieviškas“
elgesys piktino rusus. Juos ypač nuvylė, kad ATR į sostą pastatytas caras Dimitrijus pasigailėjo bojarino, rezgusio prieš jį sąmokslą, ir centrinėje aikštėje neįvyko makabriškasis mirties bausmės teatras.

Kažin kaip elgtųsi dabartiniai laisvės oponentai, nusikėlę laiku į tą laikmetį. Panašu, kad nedvejodami susidorotų su kitaip mąstančiais. Nes jie net nesivargina suvokti, kad Laisvė negali būti kažkieno nuosavybė.

Aš toliau eisiu dirbti miesto mero darbus – telkti miestiečius kūrybingiems sprendimams ir miesto augimui. Nelabai tikiu, kad Seimo talibiniai hipokritai irgi eis dirbti tai, kas jiems priklauso. Tačiau geroji žinia yra ta, kad ir vilniečiai, ir visi Lietuvos žmonės, yra padoresni ir protingesni, nei kad pragydęs išverstaskūrių hipokritų choras.

Siūlau nekreipti dėmesio į juos ir toliau švęsti laisvę ir gyvenimą. Ten, kur jums norisi, o ne ten, kur jums nedraudžia.