Koronaviruso testo rezultatas: Europa planetos "neįgalus žmogus"

Autorius: Anno Šaltinis: https://www.rubaltic.ru/articl... 2020-03-23 17:27:00, skaitė 286, komentavo 3

Koronaviruso testo rezultatas: Europa planetos

Rusija suteiks humanitarinę pagalbą nelaimės ištiktai Italijai. Jau anksčiau Kinija, Kuba, Egiptas ir kitos ne vakarietiškos šalys išreiškė norą padėti europiečiams, kenčiantiems nuo koronaviruso. Europa tapo didžiausia planetos problema dėl europiečių nesugebėjimo laiku įvertinti koronaviruso grėsmę, kuri pavertė žemyną pasauline infekcijos išplitimo lindyne. Koronaviruso istorija užbaigia 500 metų senumo globalaus  Europos kaip visuomenės vystymosi pavyzdžio žmonių protuose, . viešpatavimo istoriją. ”Sergantis planetos žmogus“ iš principo negali būti pavyzdžiu.

Pasitelkdama besąlyginį karinį pranašumą, Europa pasauliui save primetė kaip etaloninį pavyzdį. Europiečių pranašumas prieš kitus tai pirmiausia buvo karinės technikos pranašumas ir būtent jis, pradedant nuo XVI a., teikė jai pranašumą visame kame.

Iki tada neregėtas istorijoje materialinės gerovės lygis Europoje buvo pasiektas kolonijinio Azijos, Europos, Amerikos civilizacijų užgrobimo ir apiplėšimo dėka, civilizacijų kurios neturėjo naujausių ginklų. Stambiausios europietiškos šalys įsitvirtino save kaip kolonijinės

imperijos. 

Kolonializmas buvo viena iš būtinų sąlygų kapitalizmo triumfui Europoje. Tokia pat būtina kaip būtina kaip, kad ir Reformacija arba perėjimas nuo viduramžių misticizmo prie racionalaus kritinio mąstymo.

Indijos ar actekų apiplėšimai buvo viena iš pradinio kapitalo sukaupimo formų, nuo kurio prasidėjo šimtmečius trukusi materialinė europiečių gerovė.

Norint suprasti šiuolaikinės Europos politinę struktūrą, reikia atsižvelgti į dar vieną, mažiau akivaizdų dalyką: istoriškai europiečiams kolonijų vaidmenį atliko jų rytinė periferija. Didysis prancūzų istorikas Fernanas Brodelis, pavyzdžiui, tiesiogiai siejo abiejų Amerikos žemynų įsisavinimą ir Rytų Europos pavertimą į žaliavinį priedėlį vakariečiams. 

Europos Rytai ankstyvuose Naujuosiose amžiuose turėjo neįsisavintų  gamtinių išteklių, tačiau neturėjo technologijų (pirmiausia karinių), kad galėtų vienodomis sąlygomis dalyvauti plėšikaujant užjūrio kraštuose. Todėl Rytų Europa dalyvavo kuriant pasaulio kapitalistinę sistemą kaip atsilikusi periferija, iš kurios išpumpuojami ištekliai. Pirmoji Lenkijos ir Lietuvos Unija (Žečpospolita) pavergė Ukrainos ir Baltarusijos valstiečius duonos tiekimui į Paryžių.

Ši sistema buvo atkurta XXI amžiuje ir šiandien vadinasi Europos Sąjunga.

„Po to, kai galingiausios Europos šalys pradėjo prarasti savo užjūrio kolonijines imperijas, jos tarpusavyje sukūrė savotišką vidinę, kontinentinę imperiją, pagrįstą ekonominiu ir kariniu bendradarbiavimu“, - apie Europos Sąjungą rašo ispanų politologas Žozefas Kolomeris.

Europietiškas visuomenės vystymosi „etalonas“ šimtmečiais buvo pasiekiamas plečiant išorinių išteklių bazę. Ant derlingo materialinio pagrindo subujojo taip vadinamosios europietiškos vertybės: žmogaus teisių dogma, laisvės ir visų žmonių lygybės samprata, europietiško pavyzdžio demokratija. Europa, o po to JAV, į kurią išsiplėtė Europos civilizacija, primetė šias vertybes visam likusiam pasauliui, reikalaudama tarp kitko ne nuoseklaus jų laikymosi, o pavaldinio padėties demonstravimo, pripažįstant iš išorės primestas vertybes.

Šiais laikais galimybės toliau plėsti savo išteklių bazę europiečiams išseko, ir Europos patrauklumas daugelį metų stabiliai mažėjo.

Karinis dominavimas baigėsi po Antrojo pasaulinio karo. Vakarų europiečiai pateko po JAV „branduoliniu skėčiu“, kurie, savo ruožtu, neturėjo pranašumo strateginės ginkluotės srityje. Branduolinis paritetas su Tarybų Sąjunga ir garantuotas abipusis susinaikinimas panaudojus atominius ginklus, sukūrė unikalią per 500 metų situaciją, kada, atsakant  į Vakarų jėgą, atsirado lygiavertė jėga .

Žlugus TSRS, Vakarai pabandė ištaisyti šią situaciją pradėdami NATO plėtimą į rytus ir kurdami pasaulinę priešraketinės gynybos sistemą. Tačiau atsakydama į tai, Rusija sukūrė hipergarsinius ginklus, sukūrė precedento nuo viduramžių neturėjusį reiškinį: Europos tautos atsidūrė besivejančio vaidmenyje naujausios karinės technikos srityje.

Praradus karinį dominavimą, pradėjo blėsti ryškūs ekonominiai rodikliai. Pastaraisiais dešimtmečiais pasaulio ekonomikos augimo varomoji jėga buvo Kinija, kuri gamino ir pardavinėjo visam pasauliui savo produktus. Dėl unikalios dolerio padėties pasaulinėje finansų sistemoje JAV išlaikė lyderio pozicijas ekonomikoje. Europa išnaudojo pravalgymui turtus, sukauptus per eurocentrinio pasaulio šimtmečius.

Jei dar visai neseniai ji ir turėjo nors kažkokį pranašumą, tai buvo taip vadinamoji „minkšta galia“: suformuotas europietiško gyvenimo būdo išorinis patrauklumas, kuri norisi pamėgdžioti ir atgaminti.

Tegul Europa „išėjo į pensiją", tegul ji daugiau nebedalyvauja globalioje politikoje, jau neužkariauja naujų kontinentų ir jau net nesugeba apsiginti be amerikiečių, užtat švarios gatvės, kokybiškas maistas, vanduo, kurį galima gerti iš krano. Plačiąja prasme - efektyvi, besirūpinanti piliečiais valstybė, kurioje beveik nėra korupcijos, demokratija, žmogaus teisės.

Dievaž ne kaži koks yra tobulumo įvaizdis, tačiau daugeliui mažų šalių turėjo poreikį būtent tokiam žemiškos būties idealui.

Istorija su koronavirusu padėjo kryžių ant europietiškos "minkštos galios": viso pasaulio akyse ji tapo "pravalo", katastrofos, kvailumo, neatsakingumo ir ištyžimo simboliu.

Europos valstybės pirmiausia atsiribojo nuo naujos infekcijos plitimo grėsmės, laikydamos ją „tuo pačiu gripu“, o po to panikuodamos metėsi naikinti pagrindines piliečių teises ir laisves. Ryškiausias pavyzdys - judėjimo laisvė.

Mėtimosi nuo vieno kraštutinumo prie kito rezultatas: tūkstančiai mirusių nuo koronaviruso, žlugusi ekonomika ir su ja sugriuvęs šviesus Europos įvaizdis - istorinio vystymosi pavyzdys ir viršūnė.

Senasis pasaulis, užspaudęs savo didžiavimąsį  ir nusižemindamas kopijuoja Kinijos patirtį kovojant su pandemija ir priima humanitarinę pagalbą iš Rusijos, Kubos, Egipto ir Kinijos. Visą pirmąjį dešimtmetį Europa buvo visokiausių rūšių krizių ir problemų teritorija, tačiau koronaviruso pandemija nubrėžė liniją po jomis ir ervertė kiekybę į kokybe.

Pasaulis pripažino Europą  „sergančiu žmogumi“ šioje planetoje, kuriam reikia padėti,  juo rūpintis ir saugoti.

Ankščiau tai darė JAV, ir tai net tada gana ribotai. Dabar amerikiečiai atsiriboja nuo svetimų bėdų savo pusrutulyje, o europiečiams turi padėti likęs pasaulis. Europos patrauklumo pasauliui laikai baigėsi. Vargu ar kas nors dabar būdamas sveiko  proto, laikyti šį neįgalų ir senėjantį organizmą istorinio vystymosi viršūne.